Paskaita „Kiekvienas yra menininkas? Kelios pastabos apie reliatyviąją kūrybiškumo sampratą“

Abstract

Kūrybos sąvoka įsitvirtino kasdieniniame gyvenime, organizacijų teorijose, vadybinėje literatūroje, edukacijoje, kultūros politikoje ir t.t. Todėl kūrybiškumą apibrėžti nėra lengva ir vienoje disciplinoje (pvz., ekonomikoje); netgi psichologijoje vargiai rasime vieningą sutarimą, ar kūrybiškumas labiau siejasi su individu, ar su procesais. Skirtingi kūrybiškumo pavidalai egzistuoja ir mene, kuriame kūryba susideda iš vaizduotės, sugebėjimo generuoti originalias idėjas ir pateikti naujus pasaulio interpretavimo būdus, kurie pasireiškia tekstiniais, garsiniais, vaizdiniais pavidalais. Apibrėžti, kas „yra“ ir kas „nėra“ meninė kūryba, sunku ir todėl, jog patys menininkai retai kada kliaujasi inertiškai vartojamais apibūdinimais. Tuo tarpu kasdieninėje politikoje kovos dėl definicijų neišvengiame. Tiesiog filosofiniai meno prasmės ir vertės klausimai čia paprastai keičiami pragmatiniu statuso klausimu. Įvairūs pastarojo dešimtmečio sprendimai bei nuogąstavimai iliustruoja ne ginčus dėl raiškos laisvės, bet instituciškai produkuojamas dilemas ir nuolatinį pasirinkimą tarp „išskirtinumo“ ir „normalaus“ socialinio saugumo. Pvz., siekiant mažinti menininkų priklausomybę nuo biudžeto, LR Seimas leido 2 proc. pajamų mokesčio skirti meno kūrėjo statusą turintiems asmenims (nuo 2017 m.). Vis dėlto šiuo atveju „apeinami“ tokio statuso neturintys kūrėjai. Kas „yra“ ir kas „nėra“ kūryba, aiškintasi ir po to, kai 2008 m. pabaigoje LR Seimas ėmėsi radikaliai pertvarkyti mokesčių politiką, o kultūros sektoriaus atstovai nuogąstavo dėl paskiras grupes neigiamai paveiksiančių sprendimų. Žiniasklaidoje susirūpinta nauja autorinių atlyginimų tvarka, meno paslaugų apmokestinimu dėl viešųjų pirkimų sistemos, išgyventa dėl mažinamų arba naikinamų lengvatų kultūrinei leidybai ir t.t. Menotyrininkės, kultūros politikos tyrinėtojos dr. Skaidros Trilupaitytės paskaitoje šių klausimų šviesoje permąstomi kūrėjo, autoriaus, menininko įvaizdžiai viešojoje erdvėje ir parodoma, jog tokius įvaizdžius, be kita ko, lemia kūrybinių industrijų ideologijoje suklestėjusi reliatyvioji kūrėjo samprata.