Straipsnyje filologiškai nagrinėjamos trys Prūsijos karalystės kunigo Vilhelmo Martinio į lietuvių
kalbą išverstos ir Danieliaus Kleino giesmyne 1666 m. paskelbtos giesmės. Jos aprašomos vertimo
požiūriu (atsižvelgiant į galimą originalų poveikį), nagrinėjama jų eilėdara (silabotoniškumas ir rimai)
ir kalbos ypatybės (atskleidžiami archajiški žodžiai, morfologijos ir sintaksės ypatybės, senovinės žodžių
reikšmės ir formos).
The article analyses translations into Lithuanian of three hymns by Wilhelmus Martinius from Latin, German
and Polish, published in Daniel Klein’s hymnal of 1666. They are investigated philologically.
First of all, the translation quality is analysed. Influences of originals (loanwords, borrowed meanings of
words or word formation models, syntactic borrowings) on translations are determined.
Later, the language of translations is investigated. Among the archaic features of translations one can mention
words that are no longer used (augyvė, narsas, žabangai, nužavinti, sloginti, spandyti, bukliai, nun etc.), archaic
meanings of words (šeimyna „samdiniai“, draugystė „draugija, būrys“; busti „budėti“, ištikti „suduoti; nubausti“,
apnikti „apipulti“), old forms of words (dvasė, sapnis, stiprai, rūpintumbimės, nuog), allative case, 1st person
clitic pronoun, old conjunctions (betaig, idant, jeib) etc.
Finally, versification and rhyme are studied. Martinius used isosyllabism and syllabotonic verse, feminine
(prevailing in hymns „Laupsinkim Dievą mūsų sutvertoją“ and „Tau, Dieve, dėkavoju“) and masculine (prevailing
in the hymn „Dievop šaukiu, Diewą prašau“) rhymes.
All these features make the analysed translations important monuments of old Lithuanian writings.
