Straipsnyje analizuojama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) rankraštinės knygos architektonika ir jos raida nuo XIV a. iki XVI a. vidurio (t. y. iki 1569 m.). Didžiausias dėmesys skiriamas prasminei rankraštinės knygos struktūrai, kaip tiksliausiai atliepiančiai knygos suvokimą bei recepciją to meto visuomenėje ir paaiškinančiai tam tikrų knygos tipų susiformavimo ištakas LDK. Tyrimo metu nustatyti išskirtiniai knygos vidinės struktūros požymiai bei abipusė spausdintos ir rašytinės knygos sąveika, turėjusi įtakos tiek repertuarui, tiek dekorui.
