Straipsnyje nagrinėjama Baltramiejaus Vilento Enchiridione esančių „Dešimties Dievo įsakymų“
kilmė, jie tiriami filologiniu ir kalbiniu atžvilgiais. Įsakymus palyginus su visais ankstesniais jų vertimais,
nustatyta, kad pačius įsakymus Vilentas ne iš naujo vertė, o tik šiek tiek paredagavęs paėmė iš Martyno
Mažvydo Giesmių krikščioniškų katekizmo. Įsakymų paaiškinimus, kurių giesmyno katekizme nebuvo,
Vilentui teko versti pačiam arba pasinaudoti kokiu nors ankstesniu, dabar mums nežinomu, jų vertimu.
Viso vertimo pagrindą, kaip nustatė dar Reinholdas Trautmannas, sudarė Lutherio Enchiridiono 1543 m.
Leipcigo leidimas. Nagrinėjant įsakymų kalbą, atsijojami galimai iš Mažvydo perimti kalbos dalykai; nustatomi
Enchiridione pirmą kartą lietuviškuose raštuose pavartoti žodžiai; atskleidžiamos senosios ir naujosios,
dažnai kitų kalbų paveiktos, morfologijos bei sintaksės ypatybės.
