Straipsnyje nagrinėjama susvetimėjimo su pasauliu problema, atskleidžiamas jos ryšys su semantinės
atminties vyravimu bei su teksto kultūra. Teigiama, kad betarpišką santykį su pasauliu grąžina dėkingumas,
aptariamos jo įgyvendinimo galimybės sąlygos, išryškinama jų sąsaja su performatyviu tekstu. Pirmojoje
straipsnio dalyje daroma išvada, kad dėkingumo įgyvendinimo sąlyga – sprendimo akto suspendavimas, t. y.
radikalus atvirumas pasauliui. Antrojoje ir trečiojoje straipsnio dalyse grindžiama pozicija, nurodanti, kad
galimybės sąlygas taip suprastam atvirumui gali sukurti performatyvaus tipo tekstas, atliekantis sąmonės
apvalymo nuo prietarų vaidmenį.
Esminiai žodžiai: semantinė atmintis; dėkingumas; dovana; performatyvus tekstas; fenomenologija.
