Kiti duomenys:
Numeriai: 1820 (1-12); 1821, T. 2 (1-12); 1822 (1-12), 1823, T. 1 (1-4), T. 2 (5-8), T. 3 (9-12); 1824, T. 4 (1-4), T. 5 (5-8).
Anotacija, santrauka:
Labdarybės istoriją lenkų k. 1820-24 leido Vilniaus labdarybės draugija (VLD), 1807 įkurta ir gyvavusi iki pat 1940. Vilnius, po padalijimų patekęs į Rusijos imperijos sudėtį, pažemintas iki vieno iš daugelio gubernijos miestų, Vilniaus universiteto dėka tapo "prisijungtų žemių" kultūriniu centru. Čia XIX a. pr. kūrėsi įvairios kultūrinės organizacijos, mokslo draugijos, leidyklos ir knygynai. Labdarybės istorija spausdintu žodžiu siekė paveikti plačius visuomenės sluoksnius, įtraukti į veiklą, kurios tikslas pagerinti vargingųjų sluoksnių buitį. Mėnraštis tarnavo mokymo tikslams, savišvietai ir labdaros skatinimui. Be klausimų, susijusių su VLD veikla, vargšų globa Europoje ir pasaulyje, leidinyje buvo sprendžiamos aktualios socialinės problemos: švietimo, medicinos, gydymo įstaigų, technikos ir pramonės, žemės ūkio klausimai. Mėnraštis pasižymėjo turinio įvairumu, be VLD informacijos, spausdino nekrologus, grožinius kūrinius, aprašinėjo kultūrinius renginius, skirtus paremti draugiją. Leidėjai akcentavo "meilės ir gailestingumo artimui" svarbą, paramos ir labdaros skatinimą, deklaravo, kad pelnas bus skiriamas draugijos veiklai. 1824 išėjo paskutinis numeris, leidybinė veikla nutraukta dėl lėšų stokos. Nepaisant savo trumpo gyvavimo, leidinys sudaro vertingą istorijos šaltinį, išgelbėjusį nuo užmaršties daug svarbios informacijos, reikalingos XIX a. pr. socialinės istorijos tyrimams. Redaktoriai: K. Kontrimas (iki 1822), M. Olševskis, M. Malinovskis (1823-24), L. Rogalskis, A.E. Odynecas, A. Marcinovskis, B. Chlebovskis. (Biogramą parengė Eglė Šegždienė). InC – galioja autorių teisės.
