Jonas Basanavičius iš Bulgarijos į Lietuvą sugrįžo ketindamas atlikti nemažai svarbių darbų. Jie turėjo ugdyti tautinę lietuvių savimonę, kelti tautiečių kultūrą, diegti ir įtvirtinti modernias visuomeninės, kultūrinės ir mokslinės veiklos formas. J. Basanavičius inicijavo ir su bendraminčiais organizavo Pirmąjį lietuvių suvažiavimą, geriau žinomą Didžiojo Vilniaus seimo pavadinimu (1905 XII 4–5), įkūrė Lietuvių mokslo draugiją (1907 IV 7), surengė Lietuvių konferenciją (1917 IX 18–22), netrukus atvedusią prie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo (1918 II 16). Dienoraščiai patvirtina, kad šiuos darbus J. Basanavičius laikė pačiais svarbiausiais, jų jis ėmėsi sąmoningai, o veikė kryptingai ir atkakliai. Įrašai jo užrašų knygelėse taip pat suteikia papildomų žinių apie įvykius, asmenis ir patį jų autorių.
