Jonas Basanavičius iš Bulgarijos į Lietuvą sugrįžo ketindamas atlikti nemažai svarbių darbų. Jie turėjo ugdyti tautinę lietuvių savimonę, kelti tautiečių kultūrą, diegti ir įtvirtinti modernias visuomeninės, kultūrinės ir mokslinės veiklos formas. J. Basanavičius inicijavo ir su bendraminčiais organizavo Pirmąjį lietuvių suvažiavimą, geriau žinomą Didžiojo Vilniaus seimo pavadinimu (1905 XII 4–5), įkūrė Lietuvių mokslo draugiją (1907 IV 7), surengė Lietuvių konferenciją (1917 IX 18–22), netrukus atvedusią prie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo (1918 II 16). Dienoraščiai patvirtina, kad šiuos darbus J. Basanavičius laikė pačiais svarbiausiais, jų jis ėmėsi sąmoningai, o veikė kryptingai ir atkakliai. Įrašai jo užrašų knygelėse taip pat suteikia papildomų žinių apie įvykius, asmenis ir patį jų autorių.
During his sojourn in Bulgaria Jonas Basanavičius was waiting for an opportunity to return to his
homeland. Such an opportunity presented itself with the start of the Russo-Japanese War. Having
returned to and settled in Vilnius, J. Basanavičius started and, helped by his numerous adherents,
implemented several significant initiatives, which laid the groundwork for the declaration of Independence
and the creation of independent State of Lithuania. Of these initiatives, convening the
First Congress of Lithuanians, better known as the Great Seimas of Vilnius (4–5 XII 1905), the
foundation of the Lithuanian Scientific Society (7 IV 1907), convening the Conference of Lithuanians
(18–22 IX 1917) and the declaration of Lithuanian Independence (16 II 1918) are the most
noteworthy. The diaries confirm that J. Basanavičius himself thought these to be the most important
of his works; he undertook them consciously and acted purposefully, resolutely and consistently.
Entries in his notebooks also provide additional information about their author as well as various
events and people.