Viešos paskaitos, kalbos, pranešimai / Public lectures, speeches, reports
Objektas Adolfo Ramanausko-Vanago istorijos tyrimų pristatymas(2018-10-03) dr. Vėlius, Gintautas; Žygelis, Dalius; Peikštenis, Eugenijus; dr. Anušauskas, Arvydas2018 m. spalio 3 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje vyko A. Ramanausko-Vanago istorijos tyrimų pristatymas. Dalyvavo: dr. Gintautas Vėlius, Dalius Žygelis, Eugenijus Peikštenis, dr. Arvydas Anušauskas. Šie metai paskelbti legendinio lietuvių nacionalinio pasipriešinimo vado A. Ramanausko-Vanago (1918–1957) metais. Jis vadovavo vienam kovingiausių partizanų junginių – Dainavos apygardai, buvo išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vadu, vienuolika metų su ginklu rankose priešinosi sovietinei okupacijai. 1956 m. buvo suimtas KGB, brutaliai kankintas ir okupantų teismo sprendimu sušaudytas. 2018 m., po kelis dešimtmečius trukusių paieškų, Vilniaus našlaičių kapinėse buvo atrasti A. Ramanausko-Vanago palaikai ir, pasitelkus istorijos, archeologijos, teismo medicinos ir antropologijos specialistus, atlikti unikalūs tyrimai. Juos pristatė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros docentas dr. Gintautas Vėlius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis programų specialistas Dalius Žygelis, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis. Tuo pačiu metu istorikas dr. Arvydas Anušauskas baigė A. Ramanausko-Vanago istorijos tyrimą. Jo parengtoje knygoje aprašomos KGB regztos paieškos operacijos, specialių metodų naudojimas, nagrinėjamas Vanago suėmimo ir kankinimo 1956 m. spalio 12 d. epizodas, nustatomi penki asmenys, galėję dalyvauti brutaliuose kankinimuose. Pasitelkęs teisminės medicinos, psichiatrijos ir kriminalistikos ekspertus, knygos autorius išaiškina KGB klastotes, atskleidžia asmeninę įkalinto A. Ramanausko-Vanago dvikovą su KGB ir kitus nežinomus šios istorijos puslapius.Objektas Pagarbos ženklai iškiliam mokslininkui I. Domeikai – Vilniuje ir pasaulyje(2019-01-24) akad. Grigelis, Algimantas; prof. dr. Česnulevičius, Algimantas; akad. Kareiva, Aivaras; dr. Railienė, Birutė2019 m. sausio 24 d., 15.30 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje vyko renginys, skirtas geologo, mineralogo, kalnų inžinieriaus Ignoto Domeikos (1802–1889) mirties 130-osioms metinėms paminėti, kurio metu buvo pristatyta paroda „Pažvelk į mineralą dar bevardį“. Susitikime kalbėjo Lietuvos Ignoto Domeikos draugijos prezidentas, geologas akad. Algimantas Grigelis, geografas prof. Algimantas Česnulevičius, chemikas akad. Aivaras Kareiva, mokslo istorikė dr. Birutė Railienė. Renginio vedėjas – LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas. Sausio 23 d. sukanka 130 metų nuo Ignoto Domeikos mirties. Ignotas Domeika (1802–1889) – Vilniaus universiteto auklėtinis, filomatas, sukilėlis, mineralogas, geologas, etnologas, mokslininkas ir pedagogas, ilgametis Čilės universiteto rektorius – minimas greta didžiųjų XIX a. švietėjų ir humanistų. Lietuvoje jau keliolika metų daug rašoma apie Ignotą Domeiką, siekiant šį vardą padaryti labiau žinomą visuomenei. Žymusis mokslininkas, pelnęs pasaulinį pripažinimą, Čilėje – savo antrojoje Tėvynėje – yra vadinamas „didžiuoju švietėju“ (isp. grand educador), sako akademikas Algimantas Grigelis. Ignotas Domeika yra nuveikęs didžių mokslo darbų. Jo vardu pasaulyje pavadinta daugiau nei 140 gamtos, istorijos, net kosmoso objektų. Vilniuje, Bazilijonų vienuolyno vartuose, pritvirtinta Ignotui Domeikai skirta atminimo lenta, Kairėnuose yra Igno Domeikos gatvelė, tačiau senamiesčio, kur jis gyveno ir studijavo, viešose erdvėse Domeikos vardo pasigendame. Vilniaus savivaldybė pasitarnautų visuomenei, įrengdama atminimo lentas Bernardinų ir Šv. Mykolo gatvelėse, kuriose iškilus mokslininkas gyveno.Objektas Paskaita „Ką apie fotografiją galėjo manyti Vilniaus fotografas Juozapas Čechavičius?“(2018-05-24) Junevičius, Dainius2018 m. gegužės 24 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje vyko fotografijos istoriko Dainiaus Junevičiaus paskaita „Ką apie fotografiją galėjo manyti Vilniaus fotografas Juozapas Čechavičius?“, kurios metu buvo bandoma rekonstruoti šio fotografo biografiją, remiantis naujausiomis įžvalgomis bei nagrinėjamas paties fotografo požiūris į pagrindinį savo gyvenimo darbą. Juozapas Čechavičius (1818–1888) fotografija susidomėjo 1853 m., kai tik pradėjo plisti šlapiojo kolodijaus fotografijos metodas, išstūmęs dagerotipiją ir vyravęs iki XIX a. pabaigos. Pasiekęs šio meno aukštumų ir tapęs plačiai pripažintu vietovaizdžių fotografu, J. Čechavičius fotografijos iš pradžių mokėsi Paryžiuje, kurį laiką fotografavo Kijeve, Černigove, Vitebske. 1865 m. atsikėlė gyventi į Vilnių. Ilgainiui jį pamilo kaip gimtąjį miestą. J. Čechavičiaus gyvenime Vilniaus periodas – pats kūrybingiausias, jis tituluojamas Vilniaus fotometraštininku. Vos per dvidešimt savo veiklos Vilniuje metų J. Čechavičius padarė daugiau kaip 200 meninės ir istorinės ikonografinės vertės Vilniaus miesto ir apylinkių vaizdų nuotraukų. Paskaitoje J. Čechavičiaus biografas ir kūrybos tyrėjas Dainius Junevičius pasakoja apie savo atradimų džiaugsmus ir jį kamuojančias fotografo biografijos paslaptis. Paskaitos metu tyrėjas bando nustatyti, kurias iš fotografijų autorius pats vertino labiausiai. Gal iš pagrindinio nuotraukų rinkinio ir negausių rašytinių šaltinių pavyks rasti atsakymą, ką J. Čechavičius galėjo manyti apie savo gyvenimo darbą ir pomėgį – fotografiją.Objektas Paskaita „Pasimetę kalboje? Kur prasideda ir baigiasi tarmė? Atsako Lietuvos gimnazistai“(2018-03-21) prof. dr. Aliūkaitė, Daiva; prof. dr. Mikulėnienė, Danguolė; dr. Čepaitienė, Agnė; dr. Geržotaitė, Laura2018 m. kovo 21 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje vyko vieša paskaita Pasimetę kalboje? Kur prasideda ir baigiasi tarmė? Atsako Lietuvos gimnazistai. Paskaitos metu buvo pristatyta mokslinė monografija „Kalbos variantiškumas ir jo vertinimas perceptyviosios dialektologijos požiūriu: variantų ir vietų vaizdiniai“. Dalyvavo autorės: prof. dr. Daiva Aliūkaitė, prof. dr. Danguolė Mikulėnienė, dr. Agnė Čepaitienė, dr. Laura Geržotaitė. Tai pirmoji monografija, kurioje apibendrinamos paprastųjų tarminės (kalbinės) bendruomenės narių – Lietuvos gimnazistų – nuostatos dėl tarmės ir bendrinės kalbos. Pirmą kartą gausūs ir įvairūs tyrimo duomenys apdoroti ne tik kokybiškai, bet ir kiekybiškai, pritaikius šiuolaikinės dialektometrijos metodus. Šia monografija ne tik įtvirtinama perceptyviosios dialektologijos tradicija Lietuvoje, bet ir įsitraukiama į pasaulinį XXI a. pradžios perceptyviosios dialektologijos diskursą, kuriame plėtojami ir tradicinės, ir šiuolaikinės perceptyviosios dialektologijos tyrimai. Empirinis monografijos pagrindas – 2014–2016 m. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos lėšomis Vilniaus universiteto Kauno fakultete vykdyto projekto „Bendrinės lietuvių kalbos vieta mentaliniame lietuvių kalbos žemėlapyje“ medžiaga. Vilniaus universiteto Kauno fakulteto studentai, vadovaujami prof. dr. Daivos Aliūkaitės ir prof. dr. Danguolės Mikulėnienės, rengė (ir rengia) baigiamuosius bakalauro, magistro darbus, kuriuose taiko perceptyviosios dialektologijos principus.Objektas Paskaita apie palaimintųjų Matulaičio ir Matulionio dvasinio gyvenimo versmes(2018-10-17) dr. Zajančkauskienė, Roma2018 m. spalio 17 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje vyko teol. dr. Romos Zajančkauskienės, Birštono sakralinio muziejaus vedėjos, vieša paskaita, skirta palaimintųjų Jurgio Matulaičio (1871–1927) ir Teofilio Matulionio (1873–1962) dvasinio gyvenimo raiškai pažinti. Kaip pastebi lektorė, pavardžių panašumas skatina pažvelgti į dvasininkų gyvenimus, kad ne vien mokėtume atskirti šias asmenybes, bet ir pasisemtume jų vidinio gyvenimo intensyvumo. Paskaitoje buvo žvelgiama į palaimintųjų Jurgio ir Teofiliaus dvasingumo raiškas. Ieškojome rakto asmenybėms, liudijusioms ir gynusioms tikėjimą, kūrusioms nepriklausomą Lietuvą, telkusioms tautą darniam gyvenimui, pažinti. Klausėme, kur palaimintieji sutiko gyvąjį Dievą ir kas teikė jiems gyvenimo prasmę. Ieškojome jų draugų, aiškinomės, kaip jie mokėjo išreikšti save laiškuose, kas ramino ir guodė kalinimo ar fizinių kentėjimų metu. Jų širdyse viešpatavo Dievo taika, kai į viską žiūrima labai ramiai su juntamu tikėjimo kvėpavimu, meilės dvasia. Susitikimas su arkivyskupais to laiko žmonėms buvo viena gražiausių gyvenimo akimirkų. Ar taip galėsime pasakyti ir mes, trumpame pasimatyme pažvelgę į palaimintuosius Matulaitį ir Matulionį?Objektas Paskaita apie Vakarų Europos dailės kūrinių kelius į Lietuvą(2019-05-22) Bimbirytė-Mackevičienė, AistėLietuvos kultūros tyrimų instituto doktorantės Aistės Bimbirytės-Mackevičienės vieša paskaita „Vakarų Europos dailės kūrinių keliai į Lietuvą XIX amžiuje“. XIX a. rezidencijos neįsivaizduojamos be jų sienas puošusių paveikslų. Tizianas, Veronesė ar Rembrandtas – tai vardai, kuriuos puikiai žinojo ir troško turėti Lietuvos kolekcininkai. Tačiau kodėl, kada ir kaip tokie paveikslai patekdavo į jų rinkinius? Į tai bandoma atsakyti paskaitoje. Jos metu nušviečiamos aplinkybės, lėmusios kolekcionavimo veiklos išpopuliarėjimą ir iki tol neregėtą užsienio dailės rinkinių skaičių Lietuvos dvaruose, įvardytos svarbiausios to meto kolekcijos, populiariausi autoriai. Daug dėmesio skiriama ne tik Lietuvos kolekcininkų patirtims užsienyje (Paryžiaus, Londono aukcionuose, Florencijos, Romos antikvariatuose), bet ir galimybei įsigyti kūrinius čia pat vietoje, t. y. Varšuvoje ir Vilniuje.Objektas Šiaulių universiteto docento dr. Juozo Pabrėžos vieša paskaita, skirta žemaičių kalbos gramatikai(2018-03-29) dr. Pabrėža, Juozas2018 m. kovo 29 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje vyko Šiaulių universiteto docento dr. Juozo Pabrėžos vieša paskaita, skirta žemaičių kalbos gramatikai. Paskaitos metu lektorius pristatė savo monografiją „Žemaičių kalba ir rašyba“. Ši knyga – pirmasis tokios apimties veikalas Lietuvoje, nagrinėjantis svarbiausią ir išskirtiniausią žemaičių tradicinės kultūros tapatumo dalyką – kalbą. Tai daug metų brandinta mintis kiek įmanoma paprasčiau ir suprantamiau aprašyti žemaičių kalbą, jos išskirtinumą. Pats svarbiausias žemaičių kalbos tapatybės ženklas ir statuso įrodymas yra tai, kad žemaičių kalba turi visus kiekvienai kalbai privalomus lygmenis, sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką. Ir visuose tuose lygmenyse yra išlaikyta nemažai unikalių, archajiškų, senesnių ypatybių, garsų, formų, kurių šiandien jau nebėra bendrinėje kalboje ar kitose tarmėse. „Poudo ožsėvuožės, buobas nasorasi“ – vienas mėgstamiausių Juozo Pabrėžos žemaitiškų posakių. „Tas posakis man yra kaip amžinas priminimas, kad reikia atsivožti, atsiverti ir daryti gimtajam kraštui gerus darbus. Esu šventai įsitikinęs: ir pasauliui, ir aplinkiniams, ir artimiesiems, ir patys sau būsime įdomesni, prasmingesni ir šiltesni ne standartiniu vienodumu, o kaip tik savitu skirtingumu. Mums, žemaičiams, vienas iš tokių pamatinių to skirtingumo akmenų (žemaitiškai – kūlių) yra gyva ir savita žemaičių kalba, jos nuostabiosios tarmės ir daugybė spalvingų šnektų šnektelių. Viliuosi, kad ši knyga padės pakelti žemaičių kalbos kultūrą, išsaugoti jos savastį, paryškinti ir priminti tos kalbos stiprumą, gyvybingumą, unikalumą“ – teigia J. Pabrėža.